Muzikantai Lietuvoje mažai bendrauja, bijo pasipasakoti, nesikeičia informacija. Muzikos salė knygų mugėje, ko gero, vienintelė vieta, kur galima visus sutikti ir pabendrauti, LRT RADIJUI sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS. Kaip teigia jis, kai kurie žmonės skaičiuoja jo albumuose pavartotus žodžius: „Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“.
Neseniai pristatėte elektroninės muzikos albumą „Memories of Something That Never Happened“. Tai ne pirmas instrumentinės muzikos be žodžių albumas?
Išleistas toks albumas trečias, bet šiaip jis ketvirtas, nes buvo atskirai išleistas filmo „Nereikalingi žmonės“ garso takelis. Šiaip instrumentinė muzika man – pabėgimas nuo to, su kuo mane klausytojai tapatina dažniausiai. Visiems aš – dainų autorius ir atlikėjas, buvęs grupės „Foje“ narys, dabar – solo atlikėjas.
Bet aš visą gyvenimą labai mėgau elektroninę muziką, mane visada žavėjo laidai, rankenėlės, sintezatoriai, efektai, kaip išgauti kažkokį garsą, ką galima padaryti su garsu, paties garso kūrimas. Elektroninė muzika didžiąja dalimi ir nagrinėja patį garsą. Tai nėra tik melodija, ritmas ar harmonija.
Kaip užsikrėtėte elektronika?
Pirmi elektroninės muzikos įrašai, patraukę mano dėmesį, buvo garsiojo japonų sintezatorių meistro ir kompozitoriaus Isao Tomita. 8-ojo dešimtmečio pradžioje jis išleido kelis albumus, kur sintezatoriais atliko klasikinę muziką (J. S. Bachą, L. van Beethoveną). Tais laikais tai buvo beprotiškai inovatoriška. Vėliau atsirado Jeanas Michelis Jarre'as, laikomas elektroninės muzikos tėvu. Paskui Giorgio Moroderis, „Kraftwerk“.
O iš kur aistra „dub“ muzikai?
Kai buvau paauglys, man labai patiko grupė „Men at Work“, tai – gitarinė muzika su regio elementais. Ir tas ritmas visada patiko. Prieš gerus 10 metų, kai koncertavome Dubline, vaikštinėjau po knygyną ir, kol apžiūrinėjau kompaktinius diskus, grojo muzika. Pajutau, kad vaikštau, šoku, linguoju – muzika neša. Pardavėja pasakė, kad tai – Lee Perry. Vėliau išsiaiškinau, kad tai legendinis Jamaikos regio muzikos atlikėjas, dub stiliaus ir remiksų pradininkas.
Dub yra remiksuota regio muzika – iškarpytas vokalas, papildomi efektai, paliktos kokios instrumentų partijų ištraukos. Tai kažkokia šamaniška, šiek tiek juokinga ir kartu į kažkokį transą įvedanti muzika.
2011 m., kai su organizacija „Gelbėkit vaikus“ buvau Afrikoje, mane supažindino su Zambijos garsiausiu regio atlikėju.
Nemanote, kad mūsų muzikantams trūksta laisvumo? Mes į kažkokius barus susiskirstę – akademikai, džiazas, profesionalai, tu toks, aš anoks. O norėtųsi kartais susieiti kažkur rūsy, padaryti kažką...
Aš labai to pasigendu. Smagu, kai parašo koks „Jama & W“ ir klausia: „Gal tu tą dieną laisvas? Mes grojam koncerte ir neturim bosisto.“ Jei aš laisvas, prisijungiu. Lietuvos muzikantai tarpusavy, nežinau kodėl, nebendrauja. Tokie būreliai yra.
Yra „chebrytės“.
Taip, ir aš esu katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas, bet džiaugiuosi sutikęs kolegas. Tik turbūt Knygų mugės muzikos salė yra vieta, kur galima susitikti ir pabendrauti su visais. Muzikantai dar labai bijo pasipasakoti, kaip jie ką nors daro, nes įsivaizduoja, kad žino paslaptį, ką daryti, kad gitara idealiai skambėtų... Ir nėra apsikeitimo informacija, patirtimi.
Mano galva, labai daug nusistatymo...
Taip, o iš kur tai ateina? Man atrodo, mes vis dar kažko bijome. Taip, kaip bijome, kad čia atvažiuos užsieniečiai ir užims mūsų darbus ar nupirks mūsų visą žemę. Mes pilni keistų baimių, kurios niekuo nepagrįstos, tik kažkokiais prietarais, įsitikinimais.
Albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, mano nuomone, yra vienas gražiausių albumų mūsų muzikos istorijoje. Jūs su styginiais pasirodysite Valdovų rūmuose. Lyg ir nenaujas sprendimas.
Kad grotum su orkestru, turi pribręsti. Man visada keista, kai jaunos grupės vos išgarsėja, bet jau rengia koncertus su orkestru. Gal tai smagu, bet turėtum iki to ateiti. Jaučiu, kad po truputį atėjau. Šito albumo dainų, išskyrus „Geležinę širdį“, koncertuose atskirai negroju. Bandžiau, bet kai tas dainas atlieki bendroje programoje, jos labai iškrenta iš konteksto. Tas albumas man yra kaip vientisas kūrinys. Todėl man jį visada norėjosi taip ir atlikti.
Kiek tau svarbi kalba, o kiek – skambesys, akustika?
Daina yra tekstas, kurio negalima atsieti nuo muzikos. Kartais dainos tekstą užrašius ant lapo, jis atrodys kaip banalus eilėraštis ir vertės neturintis kūrinys. Muzika sukuria atmosferą, nuotaiką, tuomet nuskambėjęs žodis įgyja reikšmę. Kartais atsiranda ir visiškai netikėta reikšmė.
Tekstas man svarbus, jis turi kažką sakyti. Jei klausytojas nesupranta, ką sako daina, bent jau autorius turėtų tai žinoti. Dažnai būna atvirkščiai – autorius parašo dainą, sudėlioja kažkokius žodžius ir mano, kad klausytojas ten ras prasmę. Turi būti kitaip – tu pats turi žinoti, kokią prasmę įdedi į savo dainą.
Esu tikras, kad kai kurie žodžiai jums gražūs patys savaime, pavyzdžiui, žodis „debesys“.
Taip, arba vanduo. Tokie žodžiai stiprūs ir gerai skamba. Kai kurie žmonės skaičiuoja žodžius mano dainose ir sako – naujame A. Mamontovo albume žodis „dangus“ paminėtas 52 kartus ir pan. Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“. Jau prašiau šešias dainas be šio žodžio, bet nežinau, ar pavyks iki pabaigos.
Lrt.lt
