Bolbiakasis
„Ale tokės gražės deinas, – pagalvoje Audronė ir nusirožė išėjusi į lauką. – Ryts toks jau ne onkstus, rudenėjontis, bet poikus.Torbūt reks kaste bolbes, nors po koke ežė per dėina.“ Atsigėrusi kavos, pasijem krėži, mėntė ir nuen už šiltnome. Kase, kase , bet po vakarykštė pabaliavojema biška toke dūšė ne koke. Atsistoje, pasitaise šalikėli, kor bova persirėšusi galvą, i mėslej, koks če bolbiakasis be bolbinių kleckų. Mintys slenk visokės: „Rektom da mokas pasidaryte.“
Grižt atgal su poskrežiu prikastū bolbiū, praded verte tus kleckus.Tep ilga neužtroka i vesku pasiderba. Joziaus nebova nomei, bova išejs i darba.P adėje šilta tu kleckū anam, pati išgėrė tos mokas biški. Nu ku toliau? Pamisleje, kad dar to laika yr suspėsu: „Rek nuvažioute i miesta pas seseri.“ Persirengusi sėda ont dverate i išlėkė link plenta.
Pasoka už posoke. Išgerda kažkas ūž, atsesoka – mašina. Pati pasoka daugiau pri griove, bet, belst, smūgis. Nulek į krūmokšnius, vo dveratis dvilinks. Ni pati nepamate, koki ta mašena bebova, pritema , matyt, samonė. Vo, kad atsipeikėje, jau bova tomsoka. Kojes ne krust nepajoden. Lūžusi. Ne pasakyt kam, ne prišaukte. Gera, kad kažkas da važiava irgi link miesta i pamatė, kad gol tūs krūmus motreška i dveratis dvilinks pakrūmė. Sustoje, ano pajėmė, vo dvėratis paleka, i nuvežė ano i ligonene.
Jug su ta koje Audronė pervarga beveik metus i paskov da raiša vakščioje su lazdele.Vo bolbes jau sene bova nukastas kitū.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
