Prasidėjo vasara, baigėsi pamokos, o atostogauti dar neišvykę tėvai paliks savo atžalas karaliauti namuose ir su draugais kieme. Vienas didžiausių tėvų rūpesčių – kad vaikai, gavę laisvę, visą laiką skirs kompiuteriniams žaidimams ir išmaniesiems telefonams net leisdami laiką kartu su draugais. Kaip įveikti šią priklausomybę? O gal galima su kompiuteriu laiką praleisti naudingai? Apie vaikų ir technologijų ryšius, skirtingus suaugusiųjų požiūrius kalbamės su vaikų ir paauglių psichologe, „Šviesos“ knygų tėvams autore Asta Blande. Neseniai ji pristatė ir šiai temai skirtą nemokamą testą su patarimais (www.mokyklatelefone.lt).
Ar daug tenka konsultuoti tėvų, turinčių problemų dėl naudojimosi kompiuteriu ar telefonu? Kuo jie dažniausiai skundžiasi?
Pastaruoju metu turbūt kas antra šeima, besikreipianti pasitarti vaiko auklėjimo klausimais, kalba apie tai, kad vaiko susidomėjimas televizija, kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais yra ypač didelis. Tai dažnai minima kaip viena ryškiausių priežasčių, lemiančių silpnėjančią motyvaciją mokytis, dažnėjančius konfliktus su tėvais, mokytojais, netgi draugais, nemalonių emocijų priepuolių pasireiškimą.
Kaip yra iš tiesų, ar dėl šių problemų turėtume kaltinti technologijas, ar priežastys vis dėlto slypi kitur?
Dažniau priežastys slypi nepatenkintuose vaikų poreikiuose: būti svarbiu, mylimu, noru bendrauti, kartu veikti, mąstyti ir patirti, smalsauti, atrasti ir pan. Dažnai technologijos sudaro gana plačias galimybes juos patenkinti. O kaip elgiamės mes? Kai kurie ieškome ir randame būdų kartu su vaiku pažinti, bendrauti ir atrasti, o kai kurie tiesiog pralaimime technologijoms be kovos...Nes mums taip patogiau...
Kas tėvams paprastai kelia didžiausią nerimą? Pavyzdžiui, ar kad vaikas daug laiko praleidžia naudodamasis išmaniaisiais įrenginiais, ar dėl to, ką jis veikia virtualioje aplinkoje – galbūt žaidžia nederamo turinio žaidimus arba žiūri netinkamus filmukus?
Dažniausia problema yra laiko kiekis, praleistas prie ekranų. Yra vaikų, kurie galėtų nuo ryto iki vakaro laiką leisti su telefonu, planšete ar žiūrėdamas televizorių. Ir neretai tai daro savaitgaliais arba mokyklinių atostogų metu. O turinį tėvai labiau gali suvaldyti, todėl nerimauja mažiau.
Siekiant pagerinti vaiko naudojimosi technologijomis naudą dažniausiai yra pasirenkami du keliai – riboti laiką ir kartu dalyvauti padedant vaikui atsirinkti turinį, ką jis veiks su kompiuteriu ar telefonu. Ar nebūna taip, kad tėvai pagalvoja tik apie pirmąjį – kad reikia riboti, o apie naudingesnio turinio pasiūlymą vaikui nesusimąsto?
Mano praktika, deja, dažnai rodo, kad tėvams sunku tiek valdyti turinį, tiek skirti laiko turinio atrankai. Visada džiaugiuosi, kai susitikimuose tėvai dalijasi sėkminga patirtimi apie vaiko, šeimos ir technologijų santykį. Tačiau dar nemažai šeimų nenori ar neturi laiko šiai sričiai skirti pakankamai dėmesio. Mano filosofija yra tokia: bet kokia investicija į vaikus (ir kuo mažesnius) – tai investicija į ateitį bei dabarties šeimos gerovę.
Ar galima vaiką palikti savavališkai naudotis internetu / telefonu, kiek jis nori? Jeigu taip – nuo kokio amžiaus? Kiek ir kaip tėvai turėtų kištis į vaiko interneto erdvę, kad tai nepažeistų jo asmeninės laisvės, bet kartu užtikrintų vaiko saugumą?
Neįsivaizduoju sėkmingos praktikos, kai vaiko auklėjimo klausimai paliekami pačiam vaikui. Galbūt kokia reta išimtis ir gali būti. Bet kokia veikla, kad ir naudojimasis telefonu / internetu, turėtų būti tėvų interesas. Nemaloniai, piktai, nurodinėjant ar moralizuojant „kištis“ į vaiko erdvę nerekomenduočiau, nes taip provokuosite konfliktą ir negatyvias emocijas, tačiau kartu su atžala domėtis, klausti, bandyti suprasti, kas vaiką domina, kodėl renkasi vienas ar kitas interneto platybes – privalu. Ir manau, kad tai galima daryti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, nes tiek vaikas, tiek paauglys, tiek jaunuolis savo tėvams nori jaustis svarbus, įdomus ir reikšmingas.
Kaip vertinate vaiko, mėgstančio kompiuterius, skatinimą šias technologijas išnaudoti mokymosi tikslais? Ar tai gali padėti pagerinti jo mokymosi rezultatus?
Teigiamai vertinu būtent vaiko stiprybių išnaudojimą jo mokymo(si), tobulėjimo tikslais. Technologijų sritis – ne išimtis. Gana dažnai sutinku vaikų / paauglių, kuriems įdomu kūrybiškai ir produktyviai išnaudoti laiką naudojantis technologijomis, pavyzdžiui, ką nors konkretaus kuriant ar net užsidirbant pinigų. Tuomet ir tėvai nesiskundžia, kad vaikai pernelyg daug laiko praleidžia prie šio užsiėmimo. Tikslinga veikla ir tėvų interesas padeda „sveikai“ išnaudoti šių dienų naujoves.
Yra tėvų, kurie vaikams visiškai neleidžia naudotis kompiuteriu. Ar gerai?
Jei tėvai kartu su vaikais sutaria, kad jų šeima pasirenka būtent tokį gyvenimo būdą – gerbiu jų pasirinkimą. Tačiau dažniau tai būna tėvų primestas dalykas ir vaikai tiesiog tyliai laukia bet kokios progos išsprūsti iš gniaužtų. Jie nepatogiai jaučiasi draugų rate, kartais nesupranta bendraamžių aptarinėjamų temų, pyksta ant tėvų ir maištauja. Aš esu už atvirumą ir pokyčius gyvenime. Tada visi kartu mokomės džiaugtis, tartis ir aiškiai apibrėžti ribas.
Kokio amžiaus vaiką jau verta supažindinti su technologijomis?
Aš abejoju, ar išvis turime galimybę supažindinti, juk nuo pat gimimo vaikai technologijas mato kiekviename žingsnyje. Mūsų tikslas – parodyti kūdikiui, vaikui, paaugliui, kad tai nėra vienintelė ir nuolat naudojama priemonė suaugusiųjų gyvenime. Vadinasi, turime rodyti pavyzdį, kaip saikingai naudotis technologijomis. Beje, tai tikrai nelengva misija kai kuriems tėveliams. Pasižiūrėkime į save iš šono ir paskaičiuokime, kiek laiko patys praleidžiame prie ekranų.
Ar laiką prie kompiuterio galima paversti bendravimo ir bendros veiklos su tėvais laiku (pavyzdžiui, kartu žaidžiant kompiuterinį žaidimą, žiūrint filmą ar ieškant informacijos). Gal galėtumėte duoti kelis patarimus?
Išnaudoti technologijas laikui kartu su šeima, bendriems pomėgiams, geroms emocijoms – puiki idėja. Svarbu, kad tai netaptų pagrindiniu ir vieninteliu smagiu užsiėmimu. Džiaugiuosi, jei jis padeda ką nors naujo sužinoti, lavinti dėmesingumą, kritinį mąstymą. Šalia šios veiklos nepamirškime sau ir vaikams parodyti, kad pasaulis įvairus ir technologijos yra tik jo dalis. Jos gali puikiai pasitarnauti mūsų tikslams. Deja, jeigu žmogus tampa technologijų vergu – prasideda sunkumai.
Ir pabaigai, ar galima iš vaiko tiesiog atimti kompiuterį ar telefoną, nes jis juo per ilgai naudojasi, arba neatliko kitų užduočių, pavyzdžiui, namų darbų? Galbūt verta išsiugdyti kantrybę derėtis ir susitarti?
Klausiu, o kaip jaustumėtės patys, jei iš mūsų kas nors ką nors staiga atimtų? Turbūt iškeltumėte nemenką sceną. Tad supraskime vaikus ir paprašykime jų derėtis, paaiškinti, kas būtų, o savo pyktį, riksmus pasilikime sau ir darbui su savimi, besimokant valdyti emocijas. Auklėkime vaikus nuoširdžiai ir kantriai, tik tada jis turės prasmę ir duos laukiamų rezultatų. Jei suprasime, kad vaikai – ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai, tuomet viskas klosis paprasčiau.
