Vienas iš naujų gruodžio 7 d. konsistorijoje paskelbtų kardinolų yra lietuvis Rolandas Makrickas, Romos Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigas koadjutorius. Vatikano radijui duotame interviu jis pasakoja apie iki kardinolystės vedusį kunigiškosios tarnystės kelią.
Pokalbis su kardinolu Rolandu Makricku.
Pastarosiomis savaitėmis po to, kai popiežius pranešė, kad Jus skiria kardinolu, tikriausiai teko pamąstyti, širdyje pasvarstyti, ką šis paskyrimas reiškia.
Pačią žinią apie paskyrimą kardinolu išgirdau ne tiesiogiai, bet po beveik dviejų valandų. Didžiojoje Švč. M. Marijos bazilikoje tą dieną turėjome specialias pamaldas, skirtas Pompėjų Dievo Motinos garbei, ir dėl to negalėjau išklausyti „Viešpaties angelo" maldos (per kurią popiežius pranešė apie naujų kardinolų skyrimą). Paskui dar apie valandą užtrukau kitame susitikime, nes rengėmės vakare numatytam Rožiniui su popiežiumi ir visais sinodo dalyviais meldžiant taikos pasaulyje. Po tų susitikimų pažiūrėjau į savo telefoną ir radau žinučių su sveikinimais. Tada peržiūrėjau „Viešpaties angelo" įrašą ir įsitikinau, kad tikrai yra toks paskyrimas. Aišku, girdint popiežių tariant mano vardą tarp kitų dvidešimties kardinolų vardų, užplūdo ypatingas jaudulys. Tada imi galvoti, kodėl taip atsitinka ir paprasčiausiai priimi kaip Dievo skirtą dovaną, bet kartu ir didelę atsakomybę. Tad šis paskyrimas – tai dar didesnis įpareigojimas gyventi krikščionišką gyvenimą, vykdyti kunigo ir vyskupo tarnystę, o dabar ir kardinolo pareigas, dar uoliau ir prasmingiau.
Popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs ir per vieną susitikimą prieš kelias dienas vėl pakartojo, kad jam labai nepatinka terminas „bažnytinė karjera“. Vis dėlto, pažiūrėję į Jūsų biografiją matome įspūdingą iki kardinolystės vedusį kelią. Ar galėtumėte jį labai trumpai apžvelgti?
Bažnyčioje karjerizmas yra liga ir popiežius apie ją kalba labai kategoriškai, bet ir su širdies skausmu. Tačiau tarnystės Bažnyčioje yra visai kitas dalykas.
Po šventimų iš pradžių Lietuvoje penkerius metus dirbau vyskupų konferencijoje, taip pat ėjau pastoracines pareigas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Šventojo Kryžiaus bažnyčioje ir paskui ilgiausią laiką Vilniaus katedroje. Pradėjau su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kuris tada buvo katedros klebonas. Po tų penkerių metų, iš karto po 2000 Jubiliejaus, nes teko koordinuoti pasirengimą Jubiliejui Lietuvoje ir patį jo šventimą, grįžau į Romą tęsti studijų. Baigdamas istorijos studijas, pradėjau mokslus Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje ir po to buvo darbas įvairiose nunciatūrose. Pirmas paskyrimas buvo į Kaukazo kraštus – Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, paskui sekė Šiaurės kraštai – nunciatūra Stokholme, kuri buvo skirta aptarnauti Švediją, Norvegiją, Daniją ir Islandiją. Paskui – Jungtinės Amerikos Valstijos ir po to Gabono Respublika Afrikoje ir tuo pat metu – Brazavilio Kongas. Dirbdami Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje mes negalime rinktis nunciatūros ar šalies. Tai yra tarnystė ir kur tave siunčia, ten turi važiuoti. Mane paprasčiausiai vedė noras kuo geriau atlikti savo pareigas, kurioms esu skirtas, ir būti kuo naudingesniam toje šalyje, į kurią esu pasiųstas.
Paskui paskyrimas į Valstybės sekretoriato administracijos biurą, kuriame darbas buvo gana sudėtingas, nes kaip tik tada spaudoje buvo daug rašoma apie pinigų tvarkymo krizę, apie teismus...
Taip, tas paskyrimas buvo pats sudėtingiausias iš visų. Laikotarpis buvo tikrai labai sudėtingas, nes buvo nemenka finansinė krizė pačiam sekretoriate, ne tiek dėl lėšų trūkumo, kuris irgi jautėsi, kiek dėl pačios struktūros ir įvykdytų kai kurių finansinių operacijų. Ne viskas buvo administruojama pagal skaidrumo principus. Teko peržiūrėti visą tą veiklą. Naujos biuro administracijos sukūrimas buvo tikrai didelis darbas, nes reikėjo ne tik surasti naujų žmonių, bet ir sukurti naują sistemą. Buvo peržiūrėta visa Valstybės sekretoriato finansinė sistema, perėjome prie visai kitų valdymo principų. Tuo metu prasidėjęs Covido laikotarpis irgi buvo papildomas sunkumas, kurį reikėjo įveikti. Bet jei Dievas duoda užduotis, duoda ir malonę, pagalbą, kaip iš visų šitų situacijų išeiti ir kaip viską kuo geriau atlikti.
Galiausiai buvote paskirtas nepaprastuoju komisaru į Didžiąją Švč. M. Marijos baziliką, kur irgi reikėjo spręsti finansų ir administravimo krizę.
Taip, tai irgi buvo vienas iš tokių labai ypatingų paskyrimų. Aš jį gavau tiesiai iš popiežiaus. Popiežius paprašė, kad eičiau tas pareigas, nes situacija bazilikoje buvo gana sudėtinga. Ten taip pat reikėjo keisti ir juridinę dalį, pačios kapitulos funkcionavimą, ir pakelti bazilikos finansus, kadangi covidas ir ne visai tikslingi ekonominiai sprendimai privedė baziliką prie sudėtingos situacijos. Per šiuos dvejus su puse metų viskas bazilikoje pasikėtė. Tiek muziejinė dalis, tiek bazilikos pastoracinė sistema buvo pakeista ir atnaujinta. Bazilika jau yra sutvarkyta, kad galėtų pasitikti Jubiliejaus piligrimus.
Kai pradėjau kunigystę, buvo rengiamasi 2000 metų Jubiliejui. Tuo metu buvo šiek tiek kitaip, kadangi dalyvavau pasirengimuose Jubiliejui vietinėje bažnyčioje Lietuvoje. Dabar šitas Jubiliejus, kurį greitai pradėsime švęsti, man vėl ypatingas tuo, kad turėsiu čia Romoje, vienoje iš keturių popiežiškųjų bazilikų priimti piligrimus iš viso pasaulio.
Niekada istorijoje dar nėra buvę, kad Katalikų Bažnyčia vienu metu turėtų net tris kardinolus iš Lietuvos. Aišku, kardinolai skiriami ne pagal tautybes, ne pagal šalis, bet vis dėlto šitas, vadinkim, statistinis faktas tikrai yra nepaprastas.
Kad Lietuva, būdama tokia maža šalis, turi nuolat paskiriamų kardinolų, yra ypatingo Šventojo Sosto dėmesio jai ženklas, o taip pat įvertinimas įvairių aplinkybių, kurias išgyveno mūsų šalis. Sigito Tamkevičiaus paskyrimas kardinolu buvo padėka tiek jam asmeniškai, tiek ir visam kraštui, kuris išgyveno tokį sudėtingą laikotarpį ir per tuos sunkius laikus davė stiprų tikėjimo liudijimą. Popiežius į tai atkreipė dėmesį ir tai buvo įvertinta. Mano paskyrimas, aišku, yra susijęs su darbu Romoje. Popiežius nori, kad kardinolų kolegija būtų kuo labiau daugiatautė. Bet sutinku, kad statistiškai žiūrint, iš tiesų Lietuva pagal gyventojų skaičių yra ko gero kardinolų daugiausiai turinti šalis.
(jm / Vatican News) nuotr.
